Kai vaikai pradeda mokytis, kad jie galėtų rašyti, a pieštukas tų, kurie gyvena visą gyvenimą. Tai leis jiems ne tik išmokti rašyti, bet ir ištrinti jų manymu reikalingus tekstus. Įtrauktos minos suteikia tokią galimybę, todėl tokiu būdu jos turi daug galimybių.
Tačiau, jiems pereinant į skirtingas klases, vaikai (nebe tokie maži) bus priversti rašyti iš kiek kitokios medžiagos: rašikliai. Galbūt jie jau turėjo galimybę piešti panašiais įrankiais, tačiau jie nerašė rašalu, kurio negalima ištrinti. Kažką jie turės išmokti, prie ko turės priprasti.
Nors iš pradžių tai gali atrodyti lengva, tiesa ta, kad užduotis gali tapti gana sudėtinga, nes daug kartų jie bus supainioti ir jie negalės ištrinti klaidas. Iš pradžių jiems teks juos išbraukti, bet vėliau jie supras, kad gali naudoti garsųjį tipetą, tai yra baltą pastą, kuri padengs klaidas ir ant kurios vėl galės rašyti.
Nepriklausomai nuo to, kaip jie rašo, po truputį jie eis priprasti prie į rašiklį, baigdamas rašyti tik tokiu būdu. Tai bus net tas, kurį jie turės naudoti oficialiuose dokumentuose, todėl geriau su juo susipažinti.
Kai kuriuose aukštesniuose kursuose jiems bus leidžiama pasirinkti pieštuką ar rašiklį, tačiau akivaizdu, kad antrasis taps neatskiriamas palydovas bet kurio studento atvejo.
Aš vis dar nesuprantu pedagoginės prasmės rašyti pieštuku, kokiu būdu ši praktika padeda vaikui, svarbu draskyti popierių, taip pat gaminti popierinius kamuoliukus, svarbu šokti, viskas turi pedagoginę prasmę, kuri stiprina jų smegenis, kad jie lengviau plėtoti kitas veiklas, tačiau nerandu pedagoginio paaiškinimo, kaip rašymas pieštuku ar tušinuku paveikia vaiko smegenis, nes jei tai ištrinama, su „Tipex“ jos ištrinamos, taigi tas pats, kas rašyti pieštuku , Turiu omenyje, kad variantas ištrinti yra tas pats, ir aš ieškau pedagoginio jausmo, nes rašyti pieštuku, pavyzdžiui, matematika yra kažkas labai sudėtinga ir negražu, pavyzdžiui, jūs kelis kartus pataisote, aš ne visada tai darau pirmą kartą, taip pat kol tu moki, tai labai erzina, aš esu universiteto profesionalas, kurį baigiau su pagyrimu, ir jie niekada neverčia manęs rašyti rašikliu, tik sąsiuviniu, ispaniškai, kuris buvo ypatingas, ir aš galėjau neištrinti jo net spausdinant, likusi dalis Pizai, jei galėtum man tai paaiškinti, būtų nuostabu, nes noriu padėti savo vaikams.