Vaikas gali būti nemotyvuotas dėl įvairių priežasčių, kaip matėme ankstesnis straipsnis. Pažvelkime į šias aplinkybes atidžiau ir kaip pasielgti geriausiu sprendimu. Kažkas turi būti labai aišku, kai šis faktas yra įdiegtas, tai tik simptomas, kad kažkas vyksta, budrumas yra geriausia pagalba, kurią galime suteikti pradžioje.
Maždaug nuo 7 ar 8 metų vaikai sužino, kas jie yra ir kokią vietą jie užima savo šeimoje, savo draugų rate ir mokykloje. Jie linkę kritikuoti save ir kitus, o dėl pernelyg didelės paklausos jie gali jaustis negalintys pasiekti neįmanomų idealų, kurie gali sukelti jaučiasi nemotyvuotas. Žemesnės mokyklos rezultatai, atsilikimas nuo klasės, sunkiau spręsti tam tikrus dalykus ir kt. Tai gali priversti neigiamai galvoti apie tai, kad „man nesiseka tai ar anai“, ir atsirasti automatiškai, atmesti viską, kas rodo pastangas, studijas ar tikslus, yra nepatogu ir jie nori naudoti „Kodėl, jei ne“ tai gerai bet kam? » prieš „aš galiu“.
Tada yra priešinga pusė vaikas su dideliu pajėgumu intelektualai, kuriems iš pradžių nuobodu pamokose, nes į jį atsižvelgiama kartu su grupe, o vėliau atsiranda akivaizdi apatija mokyklos atžvilgiu, jausmas, kurį sukelia netinkamas prisitaikymas, kuriam jis jaučiasi pakenktas.
Galiausiai randame ne mažiau nerimą keliantį atvejį vaikų, kuriems pasireiškia demotyvacija be akivaizdžios priežasties, tačiau kai aptinkama per didelė apsauga, lepinimas ir kaprizų nuolaidumas. Jie turi ir gauna viską, daro gera ar bloga, bando ar ne, todėl jiems lengviau užimti tingumo ir entuziazmo stygių vien dėl to, kad jiems trūksta paskatų juos stimuliuoti.
Kaip matome, išsiaiškinkite (kartais sudėtingą) priežastį vaiko demotyvacija tai būdas priimti tinkamiausią sprendimą kartu su atitinkamu specialistu, tėvais ir mokytojais.